Rene Magritte. Kolektyvinis kūrybos vaisius

Rene Magritas (Magritte, 1898—1967). Kolektyvinis kūrybos vaisius. 1935 m. Privati kolekcija, Belgija

Bjaurastis dažniausiai kelia žmoguje dvasios sumaištį. Netenkama pagrindo po kojomis, kai nukrypimai nuo įprastų normų bei sveiku protu nesuvokiami keistumai įsiveržia į mūsų sąmonę ir laužo įprastus mąstymo bei suvokimo būdus. Tada bjaurastis nors trumpam grąžina žmogui fantaziją, gyvenimo skonį ir kvapą, pievų spalvas ir vėjo glamonių saldybę. Ir pradedama galvoti, iš kur atsirado ši bjaurastis ir kas ji yra — keistenybė, stebuklingasis pradas, groteskas, išsigimimas, liguistų sapnų košmaras ar neatsakingų žmonių poelgių, neapgalvotų veiksmų kolektyvinės kūrybos vaisius!

Visų laikų menininkai (romantikų miniatiūrų zoomorfinės baidyklės, gotiškų katedrų chimeros, lietuvių liaudies raižinių slibinai, Boscho, Piterio Breigelio, Griunevaldo, Arčimboldžio, Gojos pabaisos) regėjo košmariškus sapnus, vaizdavo išsigimusias būtybes, lyg savas ar svetimas nuodėmes apgyvendindami jas šalia šventųjų ir palaimintųjų, tuo lyg pabrėždami ne tik grožio didybę bei galią, bet ir atverdami tamsiausių instinktų akivarus, kvailybės pagimdytus nusikaltimus, iškeldami į paviršių žmonijos opas ir skaudulius.

Ne išimtis ir XX amžius, kuriame dvasios ir kūrybinės minties stebuklai sugyvena su civilizacijos pagimdytomis baisybėmis. Amžius užspringo užterštu didžiųjų vandenynų ir pamiškės šulinių vandeniu, nebesugeba atsispirti technokratiško pamišimo kliede­siams ir, galų gale, suardęs genetinį kodą, prikalė žmoniją prie nepagydomų ligų kryžiaus... Tam pavaizduoti reikėjo naujų iš­raiškos priemonių.

Tarp daugelio XX a. meno srovių užgimė ir siurrealizmas, pirmiausia, kaip tam tikra pažiūra į visuomenės egzistenciją, kaip gyvenimo stilius. Vėliau imta deklaruoti, jog menui skirtas žmonijos Atpirkėjo vaidmuo. Siurrealizmo princi­pais kūryboje vadovavosi ir vienas žymiausių šiuolaikinių Belgi­jos dailininkų Renė Magritas. Visas atsidavęs tapybai, jis gana greit grįžo iš menininkui privalomos kelionės į Paryžių bei jo apy­linkes ir visam laikui apsigyveno Briuselyje. Čia ir mirė, sulaukęs gražaus amžiaus. Iki pat gyvenimo pabaigos jis stebino meno mylėtojus savo paveikslų keistenybėmis, kartais vaikiškai naivio­mis, tačiau visada daugiareikšmėmis. Sugebėjusiems praskleisti paveikslų paslapties uždangą, atsiverdavo pirmapradė amžinųjų tiesų nuogybė. Apstulbę iš netikėtumo, jie suvokdavo, jog visa, kas Dievo ir Gamtos sutverta, turi teisę gyventi žemės paviršiuje, jos gelmėse, vandenų dugne ar dangaus platybėse.

Ar ne tai patvirtina ir Norberto Vėliaus užrašyta štai tokia sakmė, ilgus me­tus ėjusi iš lūpų į lūpas: „Mano tėvelis kadaise [...] sugavo tokią žuvį —pusė žmogaus, pusė žuvies. Ir paleidęs sako:—Kad ji taip graudingai į mane žiūrėjo — gal ir ji sielą turėjo!“

Laimė Lukošiūnienė

Mokslas ir gyvenimas / 1989/01