Venantas BUTKUS
Dieną
ir naktį Klaipėdos uoste skardena laivų sirenos. Aštuntą šimtmetį pradėjo mūsų
uostas prie Baltijos. Kadaise čia stovėjo Hanzos sąjungos laivai. Vieni miesto
istorijos tyrinėtojai mini, kad pirmasis laivas Klaipėdoje buvo pastatytas 1750
m. Kitų manoma, kad laivai čia pradėti statyti žymiai anksčiau. Kaip ten
bebūtų, bet jau XVIII a. pabaigoje Klaipėdos laivynas sparčiai auga. 1780 m.
jis teturi 8 laivus, o 1783 m. — 30 laivų. Tais pačiais metais Klaipėdos uostą
jau aplanko 784 laivai.
1796
m. Klaipėdoje įrengiamas švyturys, 1829 m. įsteigiama jūrininkystės mokykla.
Pagrindiniai uosto darbai — molų statyba prasidėjo 1834 m. Dar vėliau prasidėjo
nuolatinis laivų susisiekimas su Liepoja, Ryga, Tilže, Karaliaučiumi. 1871—
1879 m. pastatomos uosto krantinės.
Tačiau
uostas be savo natūralaus užnugario — Nemuno baseino — negalėjo smarkiai
išaugti nei XIX a., nei XX a. pr.
Nuo
1919 m. Klaipėdą valdė Antantė. 1923 m. Lietuva susigrąžina savo vartus į jūrą.
Pastangos sukurti laivyną
1919
m. buvo sumanyta steigti „Lietuvos garlaivių bendrovę“. Vienas iš jos steigėjų
— buvęs aušrininkas ir laisvamanis J. Šliūpas. Deja, bendrovėje nebuvo
jūrininkų ir patyrusių laivininkystės verslo specialistų ir neturėta pakankamai
lėšų. Susikūrusi bendrovė nupirko kelis garlaivius plaukioti Nemune ir du jūrų
laivus, kuriuos pavadino „Jūrate“ ir „Kastyčiu“. Tai buvo nedideli buriniai-motoriniai
laivai dvyniai, turėję po 138 brutto registro tonų. Krupo laivų statyklai buvo
sumokėta beveik 6 kartus brangiau, negu jie iš tikrųjų buvo verti.
Kadangi
Lietuvos uostą tuo metu valdė Antantė, tad šie pirmieji laivai buvo
priregistruoti Jurbarke. Laivams aptarnauti buvo samdomi užsieniečiai,
daugiausia vokiečiai. Tiesa, 1921 m. vasario 23 d. „Jūratei“ ėmė vadovauti dar
caro valdymo metais jūrų mokyklą baigęs ir kurį laiką rusų karo ir prekybos
laivais plaukiojęs Juozas Andžejauskas. Taigi jis laikytinas pirmojo lietuviško
laivo pirmuoju jūrų kapitonu. Beje, kadaise Andžejauskas buvo pirmuoju šturmanu
Rusijos Rytų Azijos garlaivininkystės kompanijos laive „Rosija“. Laivui tuo
metu vadovavo lietuvis — Liudas Stulpinas. Likimas juos abu vėl suvedė 1923 m.,
kai L. Stulpinas buvo pakviestas vadovauti Klaipėdos uostui. L. Stulpinas,
vienas seniausių kapitonų-lietu-vių, mirė 1934 m. Ir palaidotas Smiltynėje prie
jūros kranto. O J. Andžejauskas nuo 1931 m. septynerius metus buvo ledlaužio
„Perkūnas“ kapitonas. 1938 m., remontuojant laivą Liepojoje, nelaimingo
atsitikimo metu J. Andžejauskas mirtinai sužeidžiamas.
Pirmieji
mūsų laivai „Jūratė“ ir „Kastytis“ plaukiojo neilgai. Jie nė karto nėra buve
Jurbarke, nes, metus-kitus ištarnavę, atsidūrė Baltijos jūros dugne. Šios
nesėkmės pakirto garlaivių bendrovės finansinį pajėgumą. Pirmosios pastangos
įkurti laivyną teigiamų rezultatų nedavė.
Kaune
tuo metu gyveno bent kelios dešimtys buvusių carinės Rusijos jūrininkų. 1923 m.
kovo 11d. didžioji jų dalis susirinko Aleksoto gatvėje Nr. 6. Buvo išrinkta
komisija Jūrininkų sąjungos statutui parengti. Tų pačių metų birželio 15 d.
šios sąjungos skyrius įsteigiamas Klaipėdoje.
Už
krovinių pervežimą jūros keliu Lietuva kas metai užsienio garlaivių kompanijoms
išmokėdavo po 15 milijonų litų. Todėl 1923 m. atgavus Klaipėdos kraštą, jau po
metų čia mėginama įsteigti bendrovę „Lietuvos laivynas“. Tačiau, trūkstant
patyrusių organizatorių, žmonių, nusimanančių apie laivininkystę, ši bendrovė
subyrėjo.
1927
m. vėl bandoma kurti prekybos laivynas. Klaipėdos laivininkystės ir
ekspedicijos akcinė bendrovė „Sandėlis“ įsigijo nedidelį 430 tonų talpos
garlaivį „Lydys“. Sis laivas kurį laiką plaukiojo tarp Klaipėdos ir Stecino.
Beveik
tuo pat metu Kaune įsisteigė Lietuvos garlaivių ir prekybos akcinė bendrovė „Lietgar“.
Kadangi Lietuvos prekybos laivyno įsteigimas reikalavo kapitalo, skaičiuojamo
ne tūkstančiais, bet milijonais litų, o tokiomis sumomis stambieji Lietuvos
kapitalistai, turintys užtikrintą biznį, bevelijo nerizikuoti, tad bendrovės
steigėjai nutarė ieškoti kapitalo užsienyje. Buvo tariamasi su Paryžiaus ir
Berlyno bankais. Prasidėjus įvairių akcinių bendrovių rietenoms dėl
laivininkystės monopolio, ši „Lietgar“ bendrovė išgaravo, o jos laivai
„Klaipėda“ ir „Palanga“ nebepasirodė Lietuvos pajūryje.
Jūrininkų mokykla
Kauno
Aukštesniosios technikos mokyklos
jūreivystės skyriaus moksleiviai
ir šio
skyriaus dėstytojai bei steigėjai (1924—25 m. m.)
|
Lietuvoje
pirmoji jūrininkų mokykla įsteigiama prie Kauno Aukštesniosios technikos
mokyklos. Čia dėsto T. Daukantas, kuris buvo baigęs Petrogrado jūreivystės
mokyklą ir jūrų akademiją ir plaukiojęs Rusijos karo ir prekybos laivais. Dėstė
V, Nagevičius, 1910—1917 m. tarnavęs gydytoju Rusijos Baltijos ir Juodosios
jūros laivynuose. Mokslo priemonių mokykloje visai nebuvo. Sekstaną, kompasą,
chronometrą ir kitus navigacijai dėstyti būtinus prietaisus atsinešdavo patys
dėstytojai.
Į
pirmąją lietuvišką jūreivystės mokyklą buvo priimti 22 jaunuoliai, kurie per
dvejus metus turėjo išeiti pradinį jūreivystės kursą. Nors ir per didelius
vargus, tačiau didžioji dalis mokinių baigė šią mokyklą. O baigę susidūrė su
naujais sunkumais. Reikėjo įgyti plaukiojimo praktikos ir toliau studijuoti
teoriją, bet niekas tuo nesirūpino. Tada buvę moksleiviai ir būsimieji
jūrininkai rašo susisiekimo ministrui raštą (1925.IX. 16): „...Jau dveji nietai
kaip mums būtinai reikalinga praktika. Kol kas jos dar visai nebuvo ir net
jokių žinių apie ją nėra... Visai nustojom vilties. Pražudę dvejus metus,
pražudysim kartu ir gyvenimą, ant pajuokos liksim...“
Tik
po didelių vargų 15 jūrų mokyklos auklėtinių buvo išsiųsti užsienin į praktiką.
Čia jie plaukiojo suomių burlaiviais „Oliwebank“ ir „Archibald Russel“.
Mykolas
Limba — vienas iš tų, kuris apiplaukė Žemės rutulį su suomių burlaiviu „Archibald
Russel“, dabar pensininkas, gyvena Šiauliuose. Šio straipsnio autoriui jis yra
parašęs žiupsnelį prisiminimų, iš kurių kai ką norėčiau pacituoti: „...Švediją
pasiekėme vėlai rudenį. Bekraunant statybinę medžiagą, įšalo laivas.
...Gyvenimo sąlygos buvo blogos, nes laivas nebuvo pritaikytas šalto klimato
sąlygoms — sienos buvo geležinės. Gyvenamose patalpose kūrenome geležinę
krosnelę, bet nakties metu antklodės prišaldavo prie sienų. Tais metais žiema
buvo labai šalta. Dažnai būdavo —30°. O mes dirbome kaip neapmokama darbo jėga.
1926 m. anksti pavasarį, padedant ledlaužiui, išplaukėme į Baltijos jūrą. Po
146 parų pasiekėme Australiją. ...Paskutinė kelionė 1928 m. buvo nelaiminga:
turėjome aukų, o aš buvau sužeistas“.
Z.
Domeika atliko praktiką suomių burlaivyje „Oliwebank“. Jis yra aprašęs, kaip
1925 m. drauge su kitais šešiais lietuviais atvyko į Liverpulį. „...Čia stovėjo
barka ,,Oliwebank“, besiruošianti plaukti į Australiją per Kanadą. Kelionė į
Kanadą buvo nepalanki. Vietoje dviejų savaičių sugaišome du mėnesius. įplaukėme
į Lauryno įlanką ir įšalome...
...Nugabenus
krovinį į Naująją Zelandiją, buvo besibaigią metai. „Oliwebank“ vėl atplaukė į
Port Linkolną (Australijoje — V. B.) javų krovinio. Iš čia prasidėjo ilgas
kelias pro antrą Žemės rutulio pusę atgal į Europą“.
Panašių
išbandymų dvejų metų praktikos laikotarpiu patyrė lr kiti pirmosios lietuviškos
jūrų mokyklos moksleiviai Stasys Kudirka, Benediktas Monkevičius, Eduardas
Sliesoraitis, Vytautas Babarskas, Feliksas Marcinkus, Ričardas Raudonikis,
Kazys Daugėla, Jonas Vasiliūnas, Antanas Mėllnis, Stasys Dagys, Aleksandras
Rasiulis, Pranas Šaltenis, Bronius Krikštopaitis.
Beje,
apie jų bėdas ir vargus Lietuvos pasiuntinys Suomijoje rašytojas Jurgis
Savickis vienoje iš savo ataskaitų šitaip rašė: „Iš pat pirmų dienų
Pasiuntinybė pradėjo gauti nepasitenkinimo laiškus iš praktikantų. Svarbiausia
užmetimai buvo daromi — mokiniai verčiami sunkiai dirbti ir mokiniai nemokomi.
Lengvai galėjo kilti konfliktas“.
Šie
būgštavimai pasitvirtino. „Oliwebankui“ atplaukus į Australijos uostą Port
Linkolną, septyni jame praktiką atliekantys lietuviai, nebepakeldami sunkių
darbo sąlygų, be to, nesulaukdami, kad laive jie būtų mokomi ir jūreivystės
teorijos dalykų, sustreikavo. Buvo nutarę stoti dirbti į kitus laivus ir tokiu
būdu grįžti Lietuvon. Ir tik grasinanti telegrama teprivertė juos tęsti
praktiką, iš kurios nemažą naudą turėjo burlaivių savininkas G. Eriksonas, nes
pirmuosius metus praktikantai už savo darbą laive negaudavo atlyginimo.
1928
m. pirmieji Lietuvoje jūrininkystės specialybės valdžios stipendininkai baigė
praktiką. Deja, ne visi iš jos begrįžo namo: R. Raudonikis ir J. Vasiliūnas po
streiko Port Linkolne pasiliko Australijoje ir į Lietuvą nebegrįžo, A. Mėlinis
nuskendo per audrą prie Ugnies Žemės 1928 m., S. Kudirka, dėl blogų gyvenimo
sąlygų susirgęs džiova, pakeliui į namus mirė Hamburge, smarkiai sirgdamas
(irgi džiova) grįžo P. Šaltenis. Netrukus jis ir mirė.
Likusiems
įvairiai susiklostė gyvenimo keliai. B. Monkevičius mirė Leningrado blokados
metu; toli nuo Lietuvos krantų palaidoti F. Marcinkus (Australijoje) ir Z.
Domeika (Venesueloje).
Po
dvejų metų plaukiojimo praretėjęs būsimųjų jūrininkų būrelis (10 žmonių) buvo
išsiųstas mokytis į Suomijos Abo miesto Navigacijos institutą. Lietuviai
Navigacijos institute sudarė atskirą klasę. Pirmaisiais metais mokėsi šturmanų
klasėje, antraisiais — vyr. šturmanų klasėje. Mokslas jiems sekėsi neblogai.
Praktikos metu visi buvo pramokę ne tik angliškai, bet švediškai ir suomiškai.
Vėliau ši dešimties žmonių grupė, pradėjusi jūreivystės mokslus 1923 m. Kaune
ir baigusi 1930 m. Suomijoje, sudarė besikuriančio Lietuvos prekybos laivyno
jūrininkų-vadovų branduolį. Beje, tai buvo ne tik pirmieji, bet ilgus metus ir
vieninteliai jūreivystės specialistai Lietuvoje.
Be
abejo, Lietuvos laivynui, nors ir lėtai teaugančiam, reikėjo daugiau
jūreivystės specialistų. Bet akcinės laivininkystės bendrovės labiau pasitikėjo
užsienio specialistais ir noriau juos samdydavo. Žurnalas „Jūra“ 1937 m. 11 Nr.
rašė: „Mokslą baigusieji 1930 m. sugrįžo į Lietuvą jau kaipo diplomuoti
jūrininkai su teise būti laivų vadais, bet nerado galimybių dirbti savo specialybės
srityje“. O tam, kad jie galėtų gauti pirmojo šturmano laipsnį, suteikiantį
teisę užimti kapitono vietą, turėjo išplaukioti 36 mėnesius tolimajame
plaukiojime. Tuo tarpu beveik visi Suomijoje ar Liepojoje baigę jūreivystės
mokyklas jūrininkai buvo priimti į Klaipėdos uostą laisvai samdomųjų teisėmis
ir dirbo locmanais, uosto priežiūros tarnybose. Vadinasi, surinkti būtiną
jūrinio plaukiojimo cenzą neturėjo galimybės. 1937 m. Lietuvoje tebuvo apie 20
kvalifikuotų jūrininkų, iš jų tik 4—5 galėjo užimti laivų vadų pareigas.
Akcinės laivininkystės bendrovės ir jų laivai
Prie
Lietuvos prijungus Klaipėdą, čia pasiliko vietinė H. A. Svederskio
laivininkystės bendrovė, turėjusi senokus ir nedidelius garlaivius „Frisland“,
„Gotland“ ir „Holland“. Šios bendrovės laivai buvo aptarnaujami daugiausia
vokiečių, tik nuo 1936 m. „Frislandui“ ėmė vadovauti Suomijoje mokslus baigęs
lietuvis Zigmas Domeika.
Akcinė
bendrovė „Maistas“ nupirko iš norvegų 2 laivus ir pavadino „Kretinga“ (buv.
„Rimfrost“) ir „Utena“ (buv. „Bartrost“). Tai buvo laivai-dvyniai, abu po 542
BRT. Aprūpinti šaldytuvais, jie buvo labai patogūs lietuviškiems bekonams
vežioti. Sekančiais metais ta pati bendrovė įsigijo dar vieną laivą. 1936 m.
sausio 29 d. jis pirmą kartą atplaukė Klaipėdon ir buvo pavadintas „Maistu“
(641 BRT). Monopolija „Maistas“, turėjusi išimtinę teisę supirkinėti Lietuvoje
bekonus ir juos eksportuoti, laivus įsigijo pelnų besivaikydama.
1936
m. gruodžio 21 d. Klaipėdos žemės ūkio rūmų salėje įvyko steigiamasis akcinės
bendrovės „Lietuvos Baltijos Loidas“ visuotinis akcininkų susirinkimas.
Steigėjai — kapitalistinės monopolijos „Maistas“, „Pienocentras“, „Lietūkis“.
Jos akcinį kapitalą pradžioje sudarė 2 milijonai litų. Bendrovės tikslas buvo
įsigyti jūrų ir vidaus vandenų laivų, juos eksploatuoti, saugoti ir pristatyti
krovinius. Bendrovę steigiant, „Maistas“ už akcijas jai perdavė 3 jūrinius
laivus („Kretinga“, „Utena“, „Maistas“). Laivų bendrovė pirko Danijoje dar du
garlaivius, kuriuos pavadino „Šiauliais“ ir „Marijampole“.
1938
m. pradžioje „Lietuvos Baltijos Loidas“ iš Norvegijos pirko laivą, skirtą
vežioti grūdams ir miško medžiagai. „Kaunas“ — taip buvo pavadintas naujasis
laivas — tuo metu buvo pats didžiausias ir greičiausias Lietuvos prekybos
laivas. 1938 m. pabaigoje bendrovė įsigyja dar vieną didelį, aprūpintą modernia
navigacijos bei radijo aparatūra laivą — „Panevėžys“.
1939
m. bendrovė turėjo 6 krovininius jūrų laivus. Prasidėjus antrajam pasauliniam
karui, 1939 m. lapkričio 17 d. „Kaunas“ netoli Anglijos krantų užplaukė ant
minos. Jai sprogus, žuvo vienas jūreivis, o kiti spėjo nuleisti valtis ir
išsigelbėti, nors laivas nuskendo gana greitai. Lapkričio 13 d. „Panevėžys“,
plaukdamas su druskos kroviniu iš Leningrado į Klaipėdą, užšoko ant uolų ties
Estija ir nuskendo. Iš 17 įgulos žmonių du žuvo.
Vertėsi
laivininkyste ir akcinė bendrovė „Sandėlis“, kuri buvo M. Reišio nuosavybė. Ši
bendrovė jau ir seniau (1927 m.) buvo bandžiusi pirkti ir eksploatuoti laivus
(„Lydys“). 1937 m. rudenį ji pirko 945 BRT tonų laivą, kurį pavadino „Nida“. Po
poros metų, 1939 m. lapkričio 11 d., plaukdamas iš Anglijos į Suomiją su kokso
kroviniu, laimingai praplaukęs užminuotą Šiaurės jūrą, paskutinę kelionės dieną
jis užšoko ant seklumos ties Alandų salomis. 1938 m. „Sandėlio“ bendrovė buvo
įsigijusi 1128 BRT laivą „Neringa“. Deja, šį laivą jau pirmajame reise ištiko
nesėkmė: grįždamas iš Antverpeno, 1938 m. vasario 28 d. ties Juodkrante jis
užplaukė ant seklumos ir buvo bangų apdaužytas. Trys jūreiviai nuskendo.
1939
m. kovo 22 d. visą Lietuvą sukrėtė neapsakomai skaudus įvykis — hitlerinė
Vokietija užgrobė Klaipėdos uostą. Tą pačią dieną vienintelis Lietuvos karo
laivas apleido Klaipėdą ir išplaukė į Šventosios uostą. Apsaugos laivai „Šaulys“
ir „Partizanas“ perėmė tarnybą likusiame 21 km ilgio Lietuvos pajūrio ruože. 6
„Lietuvos Baltijos Loido" laivai, o kiek vėliau ir du „Sandėlio"
bendrovės laivai buvo priregistruoti Šventojoje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą