Anykštėno kelionės po pasaulį
Ne
visų žmonių darbai vienodai atmenami. Vienam, žiūrėk, nereikia jokių pastangų,
kad jo vardas įsiamžintų, kito gi nemaži darbai neretai net savo tautiečių
lieka apmiršti. Panašus likimas ištiko ir anykštėną Ignotą Žiogelį — gydytoją.
keliautoją, istoriką ir archeologą. Jis buvo kilęs iš bajorų, o pasirašinėjo
visą gyvenimą „kunigaikščiu Ignacu Žagieliu“. Tai anykštėnams gerai žinomos
Žiogelių pavardės lenkiška atmaina. Žiogelių ir šiandien daug gyvena kaimuose
prie Virintos upės.
Gimė
I. Žiogelis 1826 m. Pavirinčiu dvare, netoli Kurklių miestelio. Iki 1143 m.
mokėsi pas Ukmergės pijorus. Toliau lavintis Lietuvoje negalėjo: uždarytas jau
buvo ne tik Vilniaus universitetas, bet ir Medicinos akademija, todėl guvus
jaunuolis kažkokiu būdu 1845 m. atsidūrė Kijeve. Per penketą metų baigė ten
mokslus ir 1851 m. jau gydytojavo Odesoje. Paskui iškeliavo į mokslinę kelionę
po Europą. Lankėsi Bertyne. Drezdene, Prahoje, Vienoje. 1856 m. daktarizavosi
Paryžiuje, 1859 m. — Londone. Yra žinių, kad jis tobulinosi Sorbonoje ir
Oksforde. I. Žiogelis daug kur minimas kaip pagarsėjęs okulistas.
Jis
daug keliavo. Pirmiausia nuvyko į Indiją, kur 4 metus Madrase buvo anglų
armijos gydytoju. Po sėkmingos Egipto chedyvo ir jo motinos operacijos kelerius
metus tarnavo asmeniniu gydytoju pas Egipto vicekaralių, 6 metus — pas sultoną
Abdul Azizą. Lankėsi Pietryčių Azijos salose — Ceilone, Javoje, Sumatroje, buvo
Madagaskare, Kuboje. Keliavo po Sacharą, Abisiniją, Arabų pusiasalį, Turkiją.
Lankydamas pasaulio didmiesčius, labai domėjosi muziejais, mokslo centrais,
bendravo su mokslininkais. Buvo išrinktas eilės akademijų nariu, Oksfordo
universiteto garbės nariu, apdovanotas užsienio ordinais, mokėjo keletą kalbų.
1876 m. sugrįžo į Vilnių. Čia gyveno iki 1881 m., nemažai praleisdavo laiko
užmiesčio dvare (matyt. Pavirinčiuose), išleido lenkų kalba iliustruotą dvitomę
Egipto istoriją (560 p.) ir kelionės po Abisiniją ir kitas šalis aprašymą.
Vilniuje dirbo sanitarinės komisijos prezidentu, buvo Imperatoriškosios
Vilniaus medicinos draugijos nariu. Likusius dešimt metų gyveno Varšuvoje, kur
ir mirė 1891 m.
Ignotas
Žiogelis lenkų, prancūzų ar anglų kalbomis parašė apie dvidešimt knygų ir
straipsnių medicinos, istorijos, klimato, geologijos ir kitais klausimais. Rašė
apie Egipto ir Alžyro klimatą, apie Egipto ir Sacharos geologiją. Pastarąsias
knygas išleido apie 1870 m. Paryžiuje. 1860 m. savaitraštyje „Tygodnik lekarski“
paskelbė du gydytojo praktika paremtus straipsnius — apie etektrogalvaninį epilepsijos
gydymą bei dantų skausmų numarinimą ir apie pasiutligės gydymą vaistažolėmis.
Dirbdamas Odesos apylinkėse, savo praktikoje turėjo daug pasiutusių žvėrių
apkandžiotų ligonių. Skrosdamas mirusius ir tirdamas kraują, jis nustatė, kad
pasiutimą sukelia į kraują patenkantieji virusai ir kad žolėdžiams pasiutusių
mėsėdžių virusas nepavojingas. Vadinasi, atsparumas įgaunamas iš žolinio
maisto. Tada jis prisiminęs liaudies mediciną, kuria jo vaikystėje naudojęsi ukmergiškiai. Net žolės, kuriomis nuo pasiutimo gydydavo, vadinosi pasiutas.
Žiogelis aprašo žolės išvaizdą, būdingas augimvietes, naudojimo bodą. Sakosi
1851 m. Kijevo gubernijoje pasiutu išgydęs 42 ligonius.
Ignotas
Žiogelis 1879 ir 1880 m. Vilniuje savo lėšomis pas J. Zavadskį išleido dviejų
tomų Egipto istoriją. Rašydamas knygą, jis panaudojo savo ilgametes Egipto
paminklų studijas. Pats tyrinėjo ir kasinėjo tuos paminklus, skaitė užrašus ant
paminklų, antkapių, šventyklų sienų. Skaitė hieroglifais rašytus papirusus. Svarbių
žinių apie Egipto praeitį rado Londono, Luvro, Turino, Bertyno muziejuose.
Studijavo privačių asmenų rinkinius Kaire, Aleksandrijoje, Florencijoje.
Paryžiuje. Londone. Naudojosi žinomų seniausių egiptologų veikalais, buvo
pažįstamas su amžininkais Marietu, Smitu, Vilkinsonu Riuge, Brugšu, Leipciusu.
L Žiogelis aprašė pirminę savo tyrinėjimų ir stebėjimų medžiagą. Senovės tautų
etninei sudėčiai nustatyti sakosi matavęs senovės egiptiečių, asirų, abisinų
kaukoles, jas lyginęs. Taip pat naudojosi kitų tyrinėtojų moksliniu palikimu.
Su kai kuriais diskutavo. Štai pačioje knygos pradžioje nesutinka su vokiečių
tyrinėtojais, priskiriančiais egiptiečių kalbą germanų kalbų grupei. Nurodo,
kad tai aiškus germanizacijos kėslai. Labai žavisi sena turtinga ir originalia
šio krašto kultūra. Egipto šaltiniuose I. Žiogelis dažnai aptinka minint gotus,
kurių antikiniais laikais, sakoma, buvę 1 milijonas. Mano, kad tai lietuviai.
Knygos
pradžioje I. Žiogelis kalba apie Nilo krašto geografines sąlygas, aprašo reljefą,
vandenis, augaliją. Į krašto formavimąsi jis žiuri dialektiškai. Susidomėjęs
Nilo upės sąnašavimo eiga, darė šurfus, skaičiavo kasmetines nuosėdų mikrojuosteles
ir nustatė, kad per 100 metų paviršius upės salpoje ir deltoje pakyla 4—5 cm.
Žinodamas iš gręžinio, jog deltoje yra 66 m sąnašų, nustatė, kad jai susidaryti
reikėjo 185 000 metų. Įdomios ir gana patikimos išvados. Kitoje Nilo salpos
vietoje jis su darbininkais iškasė 26 m gylio šulinį. Dugne rado žmogaus
skeletą ir molio indo šukes. Spėjo šiam radiniui buvus 85 000 metų (!!). Daug
kur iš panašių radinių darė išvadą, kad Biblija apie pasaulio atsiradimą sako
netiesą, nes visuomenė, žmogus ir net jo kultūra yra daug kartų senesnė už biblinį pasaulį.
Knygoje
plačiai rašoma apie Nilo potvynius, jų priežastis, žmogaus santykį su šia
stichija nuo seniausių laikų. Mini 1700 m. pr. m. e. Fajumo provincijoje vergų
iškastą Nilo vandeniui taupyti jūrą, kurios gylis pagal Herodotą vietom siekęs
50 m. Nuo to laiko Nilas jau buvo spėjęs suguldyti 8 m nuosėdų. Pasakodamas apie
karštus Sacharos vėjus chamsinus, mini, kad Egipto faraonai buvo pradėję
statyti mūro sieną nuo tų vėjų apsisaugoti. Vėjų siena! Ką reiškia mus
stebinančios piramidės, palyginus su tokiomis užmačiomis. Būdinga, kad senovės
paminklų milžiniškų statinių atsiradimą I. Žiogelis nelaikė faraonų nuopelnu —
jis kalba apie žmonių, vergų darbą, visuomenės vaidmenį, tautos kūrybinę galią.
Antinojos miesto griuvėsiai, kuriuos kasinėjo I. Žiogelis |
I.
Žiogelio parašytoji Egipto istorija faktiškai yra faraonų dinastijų eigos
istorija. Jis mini būdingesnius valdovų bruožus, kai kuriuos įvykius, karus,
paminklų statybą, santvarkos bruožus, žiaurumą, išsigimimą, dievus, religiją ir
t. t. Knygos pradžioje duodama gana objektyvi kastinės nelygybės atsiradimo
istorija, priežastys. Iškeliami atskirų dinastijų valdymo metu padaryti
išradimai astronomijoje, medicinoje, pakeitimai kalendoriuje, pasiekimai
literatūroje, filosofinėse, didaktinėse pažiūrose ir pan. Autorius panaudoja
gausiuose sienų užrašuose aptiktas žinias iš senovės žemdirbystės, amatų,
kalnakasybos, statybos ir architektūros meno.
Greta
tironų ir išsigimėlių autorius randa ir tokius valdovus, kurie rėmė švietimą,
mokslą. Jais jis ypač susižavėjęs. Mini faraoną Rachemchuchali, kuris įkūrė
daug mokslo įstaigų, pastatė prie Nilo vandens matavimo stotį. Kiti šios
dinastijos faraonai irgi gerbė pirmtakų darbus, turėjo bibliotekas, rūpinosi
raštija. Kažkuris iš jų savo biblioteką pavadino „sielos vaistine“, vežiojosi
ją net karų metu. Tasai faraonas ant savo kapo liepęs iškaldinti kalendorių ir
įtaisyti barometrą (tebuvo tai tik barometro prototipas). I. Žiogelis labai
aukština Aleksandrą Makedonietį ir jo darbus. Daug kalba apie žinomų antikinių
mokslininkų, gydytojų ir kitų darbus. Neliko nepastebėti ir faraono Necho II,
suorganizavusio grandiozinę kelionę laivais aplink Afriką (Libiją), darbai.
Aprašomi senieji miestai — Tebu, Memfis, Amonas, Aleksandrija ir kiti.
Aplamai
iš šio kronikinio veikalo visgi išryškėja keletas Egipto valdų ir galybės
išplitimo laikotarpių, kritimo ir krizės periodų, naujų atgimimų ir t. t.
Plačiai aprašomi didieji karai, žydų istorija Egipte, vergų sukilimai.
Knygos
autorius visą laiką stengiasi būti objektyvus. Ne kartą išsitaria, kad religija
visada gniuždė geruosius žmogaus sielos polėkius. Štai jis aprašo mūsų eros
pradžioje krikščionybės Egipte įvedimą, čia I. Žiogelis, istoriniais faktais
iliustruodamas, parodo krikščionybę skelbusių kunigų, misionierių smurtą. Jie
buvo šventovių griovimo, senų bibliotekų naikinimo organizatoriai. Autorius
savo knygoje, sugebėdamas praeiti pro cenzūrą, sako, kad tam civilizacijos
naikinimui Egipte vadovavo šventas Epifonas, šventas Jeronimas, šventas Jonas
Chrizostomas ir t. t. Šių dievo tarnų vadovaujama davatkų kariuomenė, pasak I.
Žiogelio, taip elgėsi, kad „po Aleksandriją tekėjo kraujas be perstojimo“. Toks
krikščionybės apaštalų elgesys buvo priežastis palyginti lengvos pergalės,
kurią po trumpų karų laimėjo arabai. Knygoje aprašyta arabų kalifato epocha,
Napoleono karai Egipte ir kiti XIX a. įvykiai.
Iš
kažkokių šaltinių autoriui pavyko surinkti gana įdomių, kartais net
anekdotiškai linksmų nuotrupų apie papročius. Pavyzdžiui, jis mini, kad
ankstyvų faraonų dinastijų metu buvo puslaukiniai teisiniai įstatymai, kurie
numatė baudas už nusikaltimus. Buvo kraujo keršto įstatymas. Žmogžudžiams,
vagims ir klastotojams nukirsdavo, priklausomai nuo padaryto nusikaltimo,
pirštus, plaštakas, rankas. šeimyninės neištikimybės kaltininkui veide
išdegindavo ženklus, prievartautojus kastruodavo. Faraonai turėjo haremus,
dideles šeimas. Stai Ramzis II turėjęs 111 sūnų ir 59 dukras. Faraonai vesdavo
savo seseris, dukras ir pan.
Knygos
pabaigoje pateikiami įvairių laikų Egipto gyventojų skaičiai, įvairių laikų
Egipto miestų topografija. Abi Egipto istorijos dalys iliustruotos gausiais
piešinių priedais. Ši knyga, atrodo, turi išliekamąją istorinę vertę.
1884
m. I. Žiogelis Vilniuje išleido antrą knygą, kurioje aprašė savo kelionę su
Egipto vicekaraliumi po Arabijos pusiasalį, Abisiniją ir kitas Nilo aukštupio
šalis. Ta kelionė prasidėjo 1863 m. ir truko kelerius metus.
Į
kelionę po Afriką I. Žiogelis ruošėsi labai entuziastingai. Jis skaitė
ankstesniųjų keliautojų aprašymus, tikėjosi aplankyti Nilo versmes. Jis savo
knygoje, aprašydamas pasiruošimą kelionėn, stebisi, kad Amerika, kuri tik ką
surasta — jau beveik visa pažinta, o Afrika, kultūros, o gal būt, ir žmonijos
lopšys dar tebesanti geografiniais keliautojų mitais apraizgyta.
Vyno gaminimo Egipte scena iš 6 tūkst. pr.m.e. |
Keliautojas
nemaža dėmesio skyrė ekonominiams lankytų kraštų stebėjimams. Sueco kanalas jo
laikais dar buvo tebestatomas. Ta proga I. Žiogelis paliečia ilgą ir įdomią šio
perkaso istoriją nuo seniausių laikų. Pamini ilgaamžę Egipto ir aplinkinių
kraštų prekybą, kuri vyko Nilo upe su pietų šalimis ir aplinkinėmis jūromis su
tolimesniais kraštais. Prekyboje čia didelį vaidmenį turėjo medis, balzamas,
eteriai, audiniai, plunksnos, riešutai, pipirai, dramblio kaulas. Minimi
brangakmeniai, žemčiūgai. Pastarųjų gaudymu labai susidomėjo I. Žiogelis,
plaukiodamas Raudonąja jūra, keliose vietose jis stebėjo nardytojų sunkų darbą
ir smulkiai jį aprašė. Lankėsi įdomiuose rytietiškuose turguose, vadinamuose
bazarais, stebėjo prekybą viskuo, net žmonėmis.
Knyga
parašyta, ne vien pasiremiant savo kelionės įspūdžiais, bet ir įvairių laikų
keliautojų žiniomis. Autorius neblogai žinojo geografinių atradimų istoriją.
I.
Žiogelis aprašo Abisinijos tautelių papročius, etnografinius, teisinius
ypatumus. Aprašymai labai vaizdingi, vietom meniški, anekdotiškais pasakojimais
paįvairinti. Kur galėjo, I. Žiogelis stengėsi patekti į įvairias ritualines
čiabuvių iškilmes, vestuves ir pan. Kelionės metu sakosi daug teikęs
medicininės pagalbos, gydęs ne tik ekipažo narius, bet ir paprastus žmones.
Chartumo miesto, kuris Žiogeliui panašus į Kauną, apylinkėse siautė šiltinė ir
cholera. Ir jis 12 dienų, atsiskyręs nuo ekipažo, gydė nelaimingus kaimiečius.
Kai vėliau važiavęs pro Beirutą, tai ten irgi buvo paplitusi choleros
epidemija. Vienintelis miesto gydytojas prancūzas buvo jau pabėgęs. I. Žiogelis
ir čia gydęs iki galo, kol siautusi epidemija. Tarp kitų išgydė ir Rusijos
pasiuntinį tūlą Ivanovą.
Ir šioje
knygoje I. Žiogeliui užkliuvo biblija. Jis atkeliavo į vietą, kur atseit įvykęs
stebuklas — Mozė išvedęs žydus per jūrą „Iš Egipto Žemės, iš nelaisvės namų“.
Ėmėsi tikrinti, kaip Egipto bėgliai galėję neskęsdami pereiti pėsti jūrą. Ir ką
gi — išmatavęs rado, kad gylis ten 1,27 metro, o jūros atoslūgio metu vos 15 cm
(!).
Nemaža
vietos skiriama religinio fanatizmo aprašymams, samprotavimams, kurių daug
kyla, apsilankius Mekoje ir Medinoje. Tamsa, dvasinis pažeminimas ir
paralyžius, absoliutus beraštiškumas, skurdas, aklas fanatizmas sukrėtė
keliautoją. Be kita ko, įdomios aplinkybes kuriomis I. Žiogelis pateko į Meką
ir Mediną. Tais laikais krikščioniui į šias šventas vietas nebuvo galima per
septynis varstus prisiartinti. Tada su savo valdovo žinia I. Žiogelis pasivertė
„musulmonu“ — užsidėjo turbaną, kiek pasidažė, išmoko maldų Ir apeigų. Jis
aplankė visus šventus pašalius, buvo visai arti pranašo karsto Ir laimingai
grįžo. O galėjo baigtis mirtimi.
Skaitant
I. Žiogelio knygas pastebi gana gerus autoriaus stilistinius sugebėjimus. Daug
puslapių parašyta tiesiog literatūriškai, vaizdžiai. Ypač tai pasakytina apie
medžioklės scenų aprašymus.
Ramzio II pergalės scena |
Apie
autorių žinių labai maža. Gal būt, dėl to pastaruoju metu atsirado net
abejojančių I. Žiogelio darbais. Šiais metais Adis Abeboje leidžiamame žurnale
„Journal of Ethiopian Studies“ pasirodė lenkų autoriaus St. Chojnackio
nedidelis straipsnis, kuriame I. Žiogelio kelionė po Abisiniją abejojama.
Įtariama autoriaus ten nebuvus, o knygą parašius iš nugirstų nuotrupų, kitų
knygų, (rodymui pateikiami keli knygoje aptikti netikslumai: vienur kitur
atstumas neteisingas, klaidingai pavadintas vienas kitas augalas, įtariama j|
žinojus kitų autorių lankytų kraštų aprašymus. Tačiau tie netikslumai galėjo
knygoje atsirasti ir dėl kitų priežasčių. Knyga buvo rašyta praėjus 15—20 metų
po kelionės. Prieš tai buvo dar parašyta Egipto istorija. Neaišku, ar
kruopščiai autorius vedė dienoraštį, gal iš viso nedarė užrašų. Dėl Egipto
istorijos St. Chojnackis nedaro priekaištų, kai tuo tarpu stiliaus, faktų
gausumo požiūriu knygos tarpusavy nesiskiria.
I.
Žiogelis buvo kruopštus tyrinėtojas. Apie tai rašo M. Tiškevičius, kuris
1860—61 m. Žiemą kartu su I. Žiogeliu kasinėjo Kamako, Tebų ir kitus
griuvėsius, aplankė žymius Egipto kultūros paminklus. I. Žiogelis, atrodo,
susirašinėjo su istoriku T. Narbutu ir kitais Lietuvos praeities tyrinėtojais.
I.
Žiogelis, užmirštas mūsų krašto žmogus, yra įdomi ir ii dalies mįslinga
asmenybė. Verta patyrinėti jo veiklą, darbus ir kūrybą, paieškoti archyvinio
palikimo, nuodugniai ir objektyviai jį įvertinti.
Č.
KUDABA Geografijos m. kand.
Mokslas
ir Gyvenimas 1966 / 02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą