Migdolo medis

Pirmasis po saikingai šaltos Šventosios Žemės žiemos pražysta migdolas. Jau sausio mėnesį, prieš lapų išsiskleidimą pasirodo ir artėjantį pavasarį pranašauja kvapnūs balti penkialapiai žiedai. Todėl nuo seno jie buvo laikomi prisikėlimo simboliu. Migdolo vaisiai subręsta jau kovo mėnesį. Hebrajiškasis medžio vardas sudaro žodžių žaismą: šaged – migdolo medis ir šoged – aš budžiu. Ankstyvas sužydėjimas tarsi skelbia, jog medis nemiegojo visą žiemą.

Palyginus su šimtmečius augančiais alyvmedžiu ir figmedžiu, migdolo medis (Amygdalus communis) yra sąlyginai trumpaamžis. Pradėjęs vesti vaisius 4—5 metais, vaisingas būna dar 30—50 metų. Vidutinis medžio amžius -  130 metų.  Jo gimtinė – vakarinė Azijos dalis, tačiau vėliau paplito visose Viduržemio jūros pakrantėse.

Į Europą migdolas pateko per Graikiją, kur senovės mituose jis buvo laikomas vaisingumo simboliu. Antrame amžiuje jis atvežtas į Romą ir augintas patricijų soduose. Iš ten paplito po Pirėnų pusiasalį ir Prancūziją. Augintas ir kitose šalyse.

Dabar migdolo medžiai auginami ne tik Viduržemio jūros rajone, bet ir Kinijoje, JAV, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze ir Krymo pusiasalyje. Pavienius medžius galima aptikti ir šiltesnėse Slovakijos dalyse, Pietų Moravijoje ir Čekijoje, nors gali iškęsti ir −25°с šaltį.

Migdolai auginami akmenuotuose 800 – 1600 metrų aukščio šlaituose. Paprastai jie auga agrupėmis po 3—4 medžius. Medžiui reikia daug šviesos, todėl grupė nuo grupės nutolusi per 5-7 metrus. Dėl gerai išvystytos šaknų sistemos puikiai atlaiko sausras.  Medis išauga iki 3 – 8 metrų aukščio ir yra šiek tiek panašus į trešnę.

Šventajame Rašte jis sutinkamas dešimt kartų. Senojo Testamento knygose migdolas atspindi paklusnumą Dievo valiai. Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Izraelį, kuris stengėsi likti Egipto krašto valdytojo Juozapo malonėje. Todėl jis pasiuntė savo sūnus, kad nupirktų grūdų ir liepė jiems pasiimti dovaną: „Jų tėvas Izraelis jiems atsakė: „Jei taip turi būti, tada dar va ką padarykite: įsidėkite į savo maišus geriausių krašto vaisių ir nuneškite juos tam vyrui kaip dovaną – truputį balzamo ir truputį medaus, gumos ir sakų, riešutų ir migdolų“. (Pr 43:11). Migdolai buvo viena iš svarbiausių Kanaano krašto gėrybių, o juk visuomet norėdami pagerbti žmogų nešame jam pačias vertingiausias dovanas. O juk Egipte migdolas buvo labai brangus malonumas, kurį sau leisti galėjo tik faraonai ir jų artimieji.

Štai taip, per paprastą palyginimą Šventojo Rašto žodžiai mus įkvepia gyvenimui.

Migdolo žiedai

Kitoje istorijoje pasakojama, kaip Viešpats iš dvylikos protėvių namų vadų išsirinko vyriausiąjį. Jis liepė Mozei ant dvylikos lazdų surašyti protėvių namų vadų vardus ir padėti jas prieš Sandoros įsakymus. „Kai rytojaus dieną Mozė įėjo į Sandoros įsakymų palapinę, žiūri, Levio namų Aarono lazda buvo išsprogusi, – išskleidusi ne tik pumpurus, bet ir pražydusi, net su prinokusiais migdolais“. (Sk 17:24). Taip Viešpats parodė savo valią ir išsirinko Aaroną vyriausiuoju šventiku. Dabar tauta turėjo Devo išrinktąjį, kuris ves ją per dykumą ir žinojo, kad Viešpats yra jo pusėje.

Bet kodėl Aarono lazda pražydo migdolų žiedais? Apie ką tai kalba? Vienas iš Biblijos aiškintojų, XI amžiuje gyvenęs Rašis aiškina, kad migdolo vaisiai užsimezga greičiau nei kiti riešutai, todėl reiktų suprasti, kad Dievo bausmė prieš maištaujančius bus tokia pat greita. Peršasi išvada, kad migdolo medyje slypi žinia apie ankstyvą žydėjimą ir greitą brandą. Todėl akivaizdu, kad Aaronas pasirinktas vadu, nes žino, kaip elgtis įvairiose situacijose, o iš kitos pusės – vis jam besipriešinantys bus baudžiami nedelsiant. Todėl jis yra pats švenčiausias judėjų medis.

Kai Dievas savo pranašu pasirinko Jeremiją jis taip pat tai darė per migdolo šaką: „VIEŠPATS toliau kalbino mane, klausdamas: „Ką matai, Jeremijau?“ – „Budriojo medžio šaką“, – atsakiau. (Jer 1:11). Migdolo medžiui būdinga pavasarį pirmajam iš medžių sužydėti – tai yra būti budriam. Psalmėse galime perskaityti, kad: „Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!“ (Ps 121:4) Tokią dalią Viešpats skiria ir pasirinktam pranašui ir pažada jį apsaugoti. 

Migdolų žiedai Šventajame Rašte yra ryškus išminties ženklas, o Senojo Testamento laikų raižytojai - izraelitai naudojo juos kaip pavyzdžius dekoruodami sakralinius ir liturginius reikmenis. Štai Išėjimo knygoje (Iš 25, 33-34) nuodugniai aprašomas septynšakės žvakidės – menoros dekoravimas:  „Trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant vienos šakos, ir trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant kitos šakos. Tokios bus visos šešios iš žvakidės išeinančios šakos. Ant žvakidės koto bus keturios migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su savo galvutėmis ir vainiklapiais“.  Matome, kad migdolo žiedas čia yra būtinas atributas – Dievas panorėjo, kad žmonės niekada nepamirštų jo valios ženklo. O ir pačios žvakidės konstrukcija, medžiagas Mozei išaiškino pats Viešpats. Jis nurodė, kad žvakidė turi būti padaryta iš vieno talento (apie 33—36 kg) aukso. Tai buvo vienintelis auksinis šventyklos reikmuo.

Migdolo žiedus sutinkame ir išminties mokytojo Koheleto knygoje. Čia jau kitas kontekstas – mat žydintis migdolo medis yra panašus į žmogaus baltus plaukus senatvėje, o penktame skyriuje kalbama kaip tik apie ją: „Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka ir kapario uoga tampa bejėgė, Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus“ (Koh 12:5). Čia balti migdolo žiedai simbolizuoja išmintingą senatvę, kurią atpažįstama iš žilų plaukų,  nerangus žiogas – lėtus seno žmogaus judesius, o kapario uoga žadino lytinį potraukį ir galią bei apetitą.  Todėl bejėgė kapario uoga galėjo ženklinti šių galių praradimą, kas irgi yra senatvės požymis. 

Taigi apžvelgdami migdolo simboliką pastebime, kad jis atspindi ir ženklina išmintingą Dievo valią. Tai patvirtina ir nuo seno žinomos gydomosios migdolo savybės, o juk mes žinome, kad Dievas liepia saugoti mums savo sveikatą. Todėl Jis išmintingai yra parinkęs tai vienus tai kitus vaisius, kurie gydo mūsų negalavimus. Dar Avicena pastebėjo, kad migdolai palankiai veikia gydant odos defektus (strazdanas, nudegimus, kraujosruvas), riešutai stabdo apsvaigimą nuo alkoholio. O migdolų aliejus yra rekomenduojamas sergant kvėpavimo takų, inkstų, skrandžio ir ginekologinėmis ligomis.

Migdolo medis nebyliai kreipiasi į mus, kviesdamas paklusti, atgailauti ir kuo greičiau ištaisyti savo klaidas. Juk tie žiedai yra ankstyvi, todėl turime apsaugoti juos nuo šalnų.