Uždraustas veiksmas

Net probėgšmais žvilgtelėjus į bet kurias naujienas į akis krenta gąsdinančios antraštės, siaubą keliančios iliustracijos ir daugybė žodžių, kurie susiję su negatyviomis asociacijomis. „Žuvo kelių eismo įvykyje“, „suimtas“, „teroristas susiprogdino“ – šie ir kiti žodžiai yra tapę nuolatiniais laikarščių, žurnalų ir interneto portalų gyventojais. Kas čia keisto? Jau tapo savaime suprantama, kad katastrofa, nelaimė, nusikaltimas – labai svarbios naujienos, o kokia nors amžiaus konferencija ar labdaringas renginys – viso labo antros eilės naujienos. 

Be informacijos apie ką tik įvykusias katastrofas, naujienose ir politikų kalbose nuolat šmėkščioja abstrakūs, bet gąsdinantys žodžiai: terorizmas, krizė, gripas, bedarbystė. Klasikinėje retorikoje uždrausta naudoti baimę ir paniką keliančias priemones. Tikras oratorius neturi gąsdinti auditorijos ir klaidinti ją dėl kokio nors pavojaus. Tačiau nors gąsdinimas ir laikomas negarbinga ir neetiška priemone, jis vis dar išlieka veiksmingu, todėl šiandien taip dažnai sutinkamas.

Visų pirma žmogus pradeda pasitikėti tuo, kas perspėja apie pavojus, kurie gali būti tik menami. O antra – nacionaliniu mastu pasklidusi baimė suvienija tautą ir leidžia politikams priiminėti pačius nepopuliariausius, absurdiškus sprendimus. Amerikiečių lingvistas, disidentas ir publicistas N. Chomskis rašo: „Paskutinius dešimt metų kas metai ar du yra konstruojamas naujas monstras, nuo kurio reikėtų gintis. Anksčiau pas mus (amerikiečius) buvo vienintelis monstras – rusai. Bet kuriuo metu buvo galima imtis gynybos prieš juos. Bet jie praranda priešo patrauklumą, todėl vis sunkiau išnaudoti šį įvaizdį ir tenka kurti naujus. Juos keičia teroristų, narkotikų prekeivių ir išprotėjusių arabų baimė. Būtina palaikyti vieną baimės jausmą, po jo – kitą, kad mobilizuoti liaudį daryti tai, ko ji nenori. Pavyzdžiui – pritarti kolosaliomis karinėms išlaidoms.

Kas porą metų politinėse kalbose ir masinėse informacijos priemonėse kyla nauja baimė. 2001 metais visi kalbėjo ir rašė apie pasaulinį terorizmą. Straipsnių apie terorizmą skaičius net 63 kartus viršijo prieš tai buvusių dvidešimties metų rodiklius. Kokia reali padėtis? Teroro aktų aukų skaičius 2001 metais siekė 4655 žmones, o 1995 metais – 6454, 1998 metais – 6694.

Žodžio „terorizmas“ kartojimo dažnis nebuvo susijęs su objektyviomis priežastimis ir ne išaugusiu teroro aktų skaičiumi, o visai kitais publikacijų autorių motyvais.

Kaip kuriama tokia fobija? Technologija yra įprasta ir gana paprasta.

1. Imamas kokią nors abstrakčią reikšmę turintis žodis, apie kurį mažai kas gali ką nors pasakyti. Įtai tokie žodžiai: terorizmas (jei terorizmu laikytume prievartą su tikslu sunaikinti ar išgąsdinti, tai kodėl amerikiečių kampanija Irake negalėtų būti terorizmu?), krizė (naudodami šitą žodį, kaip universalią priežastį darbdaviai ėmė atleidinėti nereikalingus žmones gerokai anksčiau, nei prasidėjo pati krizė), gripas, elektroninė kontrolė ir t.t.
2. Žodis imamas kartoti kuo ddažniau ir kuo didesniame publikacijų kiekyje. Kartojimo dažnis padaro jį įprastu ir neatsiejamu nuo kasdieninės vartosenos žodžių.
3. Šio žodžio kartojimą lydi žodžiai „visas“, „kiekvienas“, „bet kuris“. Taip sukuriama žmogaus nesaugumo situacija tos fobijos akivaizdoje. Pavyzdžiui „Teroristas gali atakuoti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje ir panaudoti bet kurį ginklą“. Toks sakinys buvo laikraštyje „Washington Post“. CNN teigė „Teroristas gali įvykdyti bet kokį išpuolį, bet kokioje vietoje bet kuriuo metu“. Tokios konstrukcijos daro rimtą poveikį net politikams ir kitiems žurnalistams. Praėjus mėnesiui nuo 2001 metų rugsėjo 11 teroro aktų ispanų žurnalas „El Tiempo“ savo viršelyje išspausdino tokius žodžius: „Ispanija - ne pagrindinis islamo terorzmo taikinys“.
4. Tokių masinių baimių pagrindu galima priiminėti atitinkamus įstatymus ir poįstatyminius aktus: apie atoveiksmį terorizmui, krizei ir pan.

Mes priprantame prie tokių baimių žiniasklaidos priemonėse ir, dažnai net patys nepastebėdami pradedame ieškoti tokių žinių naujienų pranešimuose. Beje, kaip tik todėl yra tokie populiarūs kriminalinės kronikos leidiniai. Jie kur kas populiaresni nei geros naujienos. O dažnas net nežino, kad tokių iš viso esama.

Psichologai šį fenomeną aiškina taip: bet kokia baimė – ar tai būtų naujinos, ar siaubo filmas, aktyvuoja vidines žmogaus jėgas, o po to jas reikia palaikyti, todėl ieškoma vis aštresnių pojūčių. Tai veda prie siaubingų pasekmių asmenybei. Yra nustatyta, kad aštrių pojūčių megėjai, kurie matė erdvėlaivio „Challenger“ katastrofą, vėliau panoro pamatyti katastrofoje žuvusių astronautų artimųjų veidus!

Bet jūs paklausite – „O kaipgi dėl to, kad kuris įspėtas, tas ir ginkluotas”? Norint atsakyti į šitą klausimą, turime prsiminti, kad medijos kuriamos ir kultivuojamos baimės turi labai konkretų tikslą. Ir šiuo tikslu dažniausiai yra vienas ir tas pats dalykas – jūsų dėmesio nukreipimas nuo tikrai rimtų problemų, nuo to, su kuo nesusitvarkoma ir reikia nedelsiant stoti į kovą.  

Mūsų kelias – plauti tarp begalinio pasitikėjimo žiniasklaida Scilės ir nesančio suokalbio bei pavojaus paieškos Charibdės. O tai galima padaryti tik dėmesingai apmąstant tai kas daroma, mokantis lyginti, analizuoti ir svarstyti.

Ana Danilova, vyriausia portalo „Pravoslavie i Mir“ redaktorė.